Chemoterapijos ir radioterapijos sukelti odos pažeidimai ir odos priežiūra

Mūsų oda yra pats didžiausias organas dengiantis visą kūno paviršių. Oda yra pagrindinis barjeras, apsaugantis organizmą nuo saulės spindulių, cheminių medžiagų bei mikrobų, bet taip pat oda yra viena iš kūno sričių, kurias dažniausiai paveikia gydymas nuo vėžio. Įvairios odos reakcijos yra pakankamai dažnos tarp vėžiu sergančių pacientų. Jų atsiradimas priklauso nuo gaunamų vaistų tipo ir dozės bei nuo to, ar kartu yra taikomas radioterapinis gydymas.

Paprastai prieš pradedant gydymą gydytojas gali įspėti, kad vartojami vaistai gali sukelti odos reakcijas. O kai kuriais atvejais atsiradęs bėrimas laikomas ženklu, kad chemoterapinis gydymas veikia.

Chemoterapija gali paveikti jūsų odą keliais būdais. Dažniausi chemoterapijos sukelti šalutiniai poveikiai yra:

• Odos sausumas;
• Niežėjimas;
• Paraudimas;
• Bėrimas;
• Odos patamsėjimas venų srityje (gaunant intraveninę chemoterapiją);
• Odos jautrumas saulės spinduliams, kuris padidina nudegimo saulėje riziką.

Kūno odoje, priklausomai nuo vaistų, gali atsirasti bėrimų, išbertos odos sritys gali niežėti. Bėrimai paprastai praeina po 1 mėn. nuo vaistų naudojimo pabaigos, tačiau gali išlikti ilgalaikiai odos spalvos pakitimai: patamsėjimas, paraudimas, išsiplėtę kapiliarai. Kai kuriems pacientams gali išsivystyti ilgalaikė sunki papulopustulinė reakcija, reikalaujanti peržiūrėti vaistų skyrimą ir koreguoti dozes.

Norint apsaugoti odą arba palengvinti chemoterapijos sukeltus šalutinius poveikius, rekomenduojama:

• Naudokite švelnias, bekvapes kosmetines priemones.
• Venkite kvepalų, odekolonų, skutimosi ir po skutimosi priemonių bei kitų alkoholio turinčių produktų.
• Stenkitės neužsibūti duše arba vonioje per ilgai, vietoj karšto naudokite drungną arba šiltą vandenį, venkite šveitiklių. Baigę maudytis švelniai nusausinkite odą minkštu, švariu rankšluosčiu.
• Po dušo ar vonios iškart sutepkite odą bekvapiu drėkinamuoju kremu, losjonu arba mineraliniu aliejumi.
• Rinkitės kremus arba tepalus, kurie efektyviai sulaiko drėgmę, ir sudėtyje neturi kvapiųjų medžiagų.
• Tepkite odą bent du kartus per dieną, geriausia per 5 minutes po dušo ar maudymosi vonioje.
• Jeigu jūsų veido oda jautri ir sudirgusi, stenkitės skustis rečiau arba visai nesiskusti. Rekomenduojama naudoti elektrinį skustuvą, kuris yra švelnesnis odai.
• Dėvėkite laisvus drabužius, nes jie rečiau trina ir dirgina odą.
• Rinkitės natūralaus pluošto audinius,  pvz. medvilnę, venkite audinių, kurie dirgina jūsų odą, pvz. vilnos.
• Drabužius skalbkite švelniu plovikliu, kuriame nėra dažiklių ir kvapiklių.
• Saugokite odą nuo saulės spindulių, tepkite odą apsauginiu kremu nuo saulės ir lūpų balzamą su apsaugos filtrais SPF 30 ar 50. Dėvėkite skrybėlę plačiais kraštais ir šviesius drabužius ilgomis rankovėmis. Venkite būti saulėje piko metu (nuo 11 iki 15 val.), nesilankykite soliariumuose.
• Atsiradus intensyviam arba išplitusiam niežėjimui, nukasymų sukeltam odos pažeidimui, kuris trikdo kasdieninę veiklą ir miegą, būtina kreiptis į gydytoją. Tokiu atveju gali būti skiriamas papildomas vietinis arba sisteminis gydymas.
• Esant išplitusiam bėrimui, padidėjusiam odos jautrumui ir niežėjimui bei prisidėjus antrinei infekcijai, reikalingas papildomas vietinis arba sisteminis gydymas priešuždegiminiais arba priešmikrobiniais vaistais.
• Jeigu odoje atsiranda žaizdelių, opų - atsargiai jas nuvalykite švelniu muilu ir vandeniu, galite naudoti antiseptinius skysčius. Žaizdas uždenkite švariu tvarsčiu. Reguliariai tikrinkite, ar nėra infekcijos požymių, tokių kaip paraudimas, patinimas, šlapiavimas ar pūliai, tokiu atveju nedelsdami kreipkitės į gydytoją arba slaugytoją.

Vartojant taikinių terapiją ir tam tikrus chemoterapinius vaistus, tokius kaip paklitakselis ir docetakselis, dažnai pasireiškia nagų pokyčiai. Nagai chemoterapijos metu auga lėčiau, tampa trapesni, įskyla, sluoksniuojasi, lūžinėja. Nagų paviršiuje atsiranda skersinių baltų linijų, nagų spalva gali patamsėti. Šie pokyčiai paprastai yra kosmetiniai, tačiau kai kuriems pacientams išsivysto nagų guolio skausmingas uždegimas ir apynagės pūlingas uždegimas. Nago guolio uždegimas gali pasireikšti nago spalvos pakitimu, įdubimu, nagų įaugimu, onicholize (nago atsiskyrimas nuo guolio). Dažniausiai pažeidžiamas pirmasis nagas. Sunkesniais atvejais pasireiškia dalinis arba visiškas nago nukritimas, nago guolis pasidaro labai jautrus ir skausmingas, kartais tokie pažeidimai sutrikdo kasdienę paciento veiklą.

Pacientams rekomenduojama:

• Vengti apynagės srities pažeidimų, nekramtyti nagų.
• Vengti akrilinių nagų priauginimo.
• Naudoti drėkinamuosius kremus.
• Buityje naudoti pirštines.
• Rekomenduojama avėti laisvesnę avalynę, vengti kojų nagų trynimo į batus, naudoti apsauginius dėklus į batus nagų apsaugai.
• Pasireiškus uždegimui arba infekcijai, gydytojas gali skirti priešuždegiminius arba priešmikrobinius vaistus.

Delnų ir padų hiperkeratozė - dažniausiai pasireiškianti pašalinė odos reakcija vartojant sorafenibą ir sunitinibą, atsiranda pirmomis savaitėmis (2-4 sav.) nuo gydymo pradžios. Delnų ir padų odoje atsiranda sustorėjusios, pleiskanojančios odos plotai didžiausio spaudimo ir trinties vietose, dažnai išsidėsto simetriškai. Kartais tokie pažeidimai gali būti uždegiminiai, skausmingi ir sutrikdyti kasdienę paciento veiklą.

Atsiradus minėtiems pažeidimams, rekomenduojama:

• Ortopedinė patogi avalynė, paminkštinimai į batus apsaugoti nuo spaudimo ir trinties.
• Naudoti drėkinamuosius ir minkštinamuosius kremus ir tepalus. Siekiant veiksmingai suminkštinti sustorėjusią odą ir pašalinti pleiskanas, rekomenduojami kremai, kurių sudėtyje yra šlapalo, salicilo arba pieno rūgšties.
• Sunkiais atvejais gydytojas paskiria uždegimą mažinančius vaistus.

Kai kurių chemoterapijai ir biologinei terapijai taikomų vaistų šalutinis poveikis yra delnų ir padų sindromas. Šio sindromo simptomai labiausiai pasireiškia delnuose ir paduose bei pasireiškia nuo 24 val. iki 10 mėn. nuo gydymo pradžios. Šiam sindromui būdinga: padų ir/ar delnų paraudimas, patinimas, dilgčiojimas, deginimas, jautrumas, skausmingumas liečiant, sunkesniais atvejais: sutrūkinėjusi, besilupanti delnų ir/ar padų oda, pūslės, opos, žaizdelės delnuose ir/ar paduose, stiprus delnų ir/ar padų skausmas, apsunkintas vaikščiojimas ar darbas rankomis.

Siekiant palengvinti simptomus, rekomenduojama:

• Vengti rankų ir kojų sąlyčio su dirginančiomis medžiagomis, buityje naudojamomis cheminėmis priemonėmis, indų plovikliu, skalbikliu, karštu vandeniu maudantis. Buityje naudoti pirštines.
• Vengti karščio – kaitinimosi saunoje, maudymosi karštame vandenyje.
• Vengti fizinės veiklos, kurios metu aktyviai dirba arba trinasi rankos ir/ar kojos.
• Reguliariai drėkinti ir minkštinti delnų ir padų odą efektyviomis drėkinančiomis priemonėmis.
• Dėvėti patogią, laisvą, minkštą avalynę, nevaikščioti basomis.
• Sunkesniais atvejais gydytojas paskiria uždegimą ir skausmą mažinančius vaistus.
• Kartais gydytojai sumažina vaistų dozę ar pakeičia chemoterapijos grafiką, siekdami susilpninti delnų ir padų sindromo simptomus.

Jei jums buvo taikytas radioterapinis gydymas, pradėjus chemoterapiją, odoje gali atsirasti į saulės nudegimą panašus bėrimas. Bėrimas atsiranda tose kūno vietose, kurios buvo gydomos radiacija.

Pagrindiniai simptomai yra:

• paraudimas
• patinimas
• skausmas/tempimas
• pūslės ar šlapiuojančios žaizdos
• odos lupimasis

Tarp dažniausiai pasireiškiančių radioterapijos šalutinių reiškinių yra odos pakitimai. Kiekvienas žmogus į gydymą reaguoja skirtingai.

Odos reakcijos tipas priklauso nuo:

• Kūno srities, kuri gydoma (jautriausios apšvitai vietos yra kaklas, galūnės, krūtinė, pilvas ir veidas).
• Gaunamos spinduliuotės tipo ir dozės.
• Kombinuoto gydymo – skiriant radioterapiją kartu su chemoterapija padidėja rizika radiaciniam dermatitui vystytis.

Radiacinis dermatitas - dažniausia spindulinio gydymo komplikacija. Radiacinis dermatitas – tai jonizuojančios spinduliuotės sukeltas odos arba gleivinės pažeidimas. Didesnei daliai pacientų nustatomas lengvo ar vidutinio laipsnio dermatitas, o apie 20-25 proc. pacientų nustatomas sunkus radiacinis dermatitas.

Odos reakcija prasideda 3-4 švitinimo savaitę. Jautresnė yra šviesiaplaukių ir šviesiaodžių žmonių oda. Švitinamų sričių oda parausta, pleiskanoja panašiai kaip būtų nudegusi saulėje. Pacientai skundžiasi skausmu, perštėjimu ir niežuliu radioterapijos poveikio zonoje.

Lengvam radiaciniam dermatitui būdingas nežymus odos paraudimas ar pleiskanojimas. Vidutinio sunkumo spinduliniam dermatitui būdingas vidutinio stiprumo ar stiprus raudonis, odos lupimasis ir šlapiavimas, dažniausiai pasireiškiantis odos klostėse ir raukšlėse, nežymus patinimas. Sunkiais atvejais šlapiavimas ir pleiskanojimas išplinta, atsiranda išopėjimai, pažeistos zonos gali kraujuoti nuo menkiausios traumos arba savaime.

Radiacinio dermatito gydymas priklauso nuo odos pažeidimo sunkumo. Svarbu laikytis tinkamos odos higienos, infekcijos profilaktikos bei jos gydymo.

Norint sumažinti šalutinį poveikį, rekomenduojama laikytis šių taisyklių:

• Plauti paveiktą kūno zoną drungnu vandeniu, nenaudoti kempinės, netrinti.
• Naudoti švelnias, neutralias, bekvapes prausimosi priemones.
• Odą šluostyti švelniu rankšluosčiu, netrinti.
• Drėkinti odą bekvapiu drėkinamuoju, regeneraciją skatinančiu kremu arba losjonu.
• Nenaudoti odą dirginančių, turinčių alkoholio, kosmetikos ir parfumerijos produktų (kvepalų, dezodorantų, losjonų po skutimosi).
• Draudžiama skusti plaukus radioterapijos paveiktoje zonoje bei atlikti depiliaciją, skusti barzdą.
• Naudoti elektrinę barzdaskutę, o ne skustuvą.
• Saugoti    paveiktą vietą nuo įbrėžimų ir mechaninių pažeidimų, neklijuoti pleistrų ant pažeistos odos.
• Vengti tiesioginių saulės spindulių, naudoti priemones su apsauga nuo saulės, nešioti skrybėlę.
• Dėvėti laisvus, neprigludusius prie odos, minkšto audinio drabužius.

Minėtos taisyklės galioja ilgą laiką ir po radioterapinio gydymo.